- svaimė
- svaimė̃ sf. (4)
1. NdŽ nuovoka, supratimas, protas: Tiek svaimė̃s tėra J. Tokia svaimė̃ girto, t. y. tokia išmanė J. Iš ligos gi jis be svaimė̃s da Mžš. Vaikšto kaip be svaimė̃s, nedirba Mžš. Tiek ans betura svaimė̃s Slnt.
2. Krt sąmonė: Ligonis svaimės nebtura, mirs veikiai Plng. Neb svaimė[je] esu, kad išgeru – subliurstu Bdr.
◊ be svaĩmei labai daug: Buvo prūsokų trobo[je] be svaimei Šts.
Dictionary of the Lithuanian Language.